Jeigu manęs paklaustum, ką darau, turbūt atsakyčiau paprastai – mokau suaugusiuosius anglų kalbos.
Bet jeigu paklaustum, ką iš tikrųjų darau, atsakymas būtų kitoks.
Padedu žmonėms nustoti laukti tos dienos, kai jie pagaliau bus „pakankamai pasiruošę“ kalbėti angliškai.
Nes per daugelį metų pastebėjau vieną dalyką.
Moterys, kurios ateina pas mane, nepradeda mokytis nuo nulio. Jos jau moka nemažai. Supranta filmus, skaito straipsnius, prisimena gramatikos taisykles.
Tačiau kai ateina laikas kalbėti, viskas tarsi dingsta.
Dažniausiai jos galvoja, kad problema ta, jog dar per mažai moka.
O aš matau visai ką kita.
Matau moteris, kurios kalbėdamos angliškai nuolat save tikrina, taiso ir vertina.
Vienas pamirštas žodis.
Viena gramatikos klaida.
Viena ilgesnė pauzė.
Ir atrodo, kad visas pokalbis nepavyko.
Todėl jos dar labiau įsitikina, kad reikia daugiau gramatikos, daugiau žodžių ir dar šiek tiek pasiruošti.
Kuo tikiu kaip mokytoja?
Tikiu, kad mokytis lengviau tada, kai jautiesi saugiai.
Kai nebijai suklysti.
Kai nereikia kiekvieno sakinio mintyse tikrinti tris kartus.
Kai gali pabandyti, sustoti, pataisyti ir bandyti dar kartą.
Todėl mano pamokose svarbiausia ne tobuli sakiniai.
Svarbiausia, kad išdrįstum juos pasakyti.
Noriu, kad po kiekvienos pamokos išeitum ne tik su naujomis žiniomis.
Noriu, kad išeitum su mintimi:
„Aš galiu kalbėti.“
Nes kuo daugiau kalbi, tuo daugiau pastebi.
Kuo daugiau pastebi, tuo daugiau supranti.
O kuo daugiau supranti, tuo lengviau kalbėti kitą kartą.
Štai toks mokymasis man atrodo prasmingas.